„Žmogus – fenomenas“, 76 metų Petras Silkinas, per gyvenimą nubėgęs 247 maratonus veržiasi ne tik į pasaulines trasas. Veteranas birželį nubėgtų kilometrų skaičių didins „Citadele Kauno maratone“, vyksiančiame jau šeštus metus iš eilės. Ištvermingiausias pasaulio bėgikas ultramaratono rekordą užkėlė taip aukštai, kad jis neįveikiamas jau 20 metų. Bėgimas jam – didžiausias laimės šaltinis, nuo kurio prasideda kiekviena diena.

Gineso rekordininkas, per vienerias varžybas pagerinęs net 10 pasaulio rekordų, pasakoja apie laisvės pojūtį, įspūdingiausius nubėgtus maratonus bei dalijasi geležinės stiprybės paslaptimi.

Bėgiojate turbūt visą gyvenimą. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo?

Plaukimu ir bėgimu pradėjau domėtis nuo vaikystės, bet anksčiau bėgiodavau trumpesnes distancijas. Tarnaudamas armijoje pamėgau ilgas distancijas, o nuo 1988 m. maratonai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Jūs dažnas svečias „Citadele Kauno maratono“ trasose. Ar žadate bėgti šiais metais?

Žinoma. Kadangi Lietuvoje vyksta mažai maratonų, labai smagu bėgti savo šalyje. Į draugiją pasiimsiu ir pažįstamą kauniškį daktarą, mes kartu dalyvaujame Kauno maratonuose.

Galbūt „Citadele Kauno maratonas“ bus šimtasis Jūsų nubėgtas maratonas - Lietuvos šimtmečio proga?

Ką čia šimtasis, per visą gyvenimą aš jau nubėgau 247 maratonus. Taip išeina, kad Lietuvos šimtmetį pagerbiau dvigubai (juokiasi). Savo kojomis jau maždaug 10 kartų apkeliavau aplink žemės rutulį.

Kaip laisvę galėtumėte susieti su bėgimu?

Kai laisva šalis – laisva siela veržiasi pirmyn. Manau, kad ne tik sportą reikia atrasti, bet ir jis turi tave surasti – juk čia gyvenimo būdas, kuris išlaisvina.

Ką Jums reiškia būti lietuviu?

Aš visada buvau ištikimas Lietuvai. Būtent 2003 m. išsipildė mano svajonė apibėgti aplink Europą, o šį bėgimą paskyriau būsimai Lietuvos narystei Europos Sąjungoje. Idėja buvo nutiesti simbolinį kelią tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių narių. Bėgimo „Per Europą už Lietuvą 2003“ maršrutas driekėsi per 25 Europos šalių sostines, jo metu nubėgau 13 386 km. Manau, kad tai pakankamas įrodymas, ką man reiškia Lietuva.

O kaip Jūsų bėgiko karjerą paveikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas?

Anksčiau važinėdavau į triatlono varžybas, o po maratonus Europoje ir visame pasaulyje pradėjau važinėti nuo 1990 metų, kai atsivėrė laisvi keliai į plačiuosius vandenis.

Kuo dabartiniai bėgimai skiriasi nuo ankstesnių laikų?

Anksčiau labiau orientuodavomės į greitį, o šiuolaikiniai sportininkai atsilieka nuo praeities tempų. Galiu pasakyti, kad tikrai sumažėjo greitis.

Jūs esate patyręs bėgikas. Pasidalinkite, kaip vystėsi bėgimo kultūra Lietuvoje?

Žmonės, norėdami sveikiau gyventi, pradėjo bėgioti (juokiasi). Pradėjo vieni kitus kopijuoti, domėtis sportu. Teko pastebėti, kad Lietuvoje bėgikų padaugėjo nuo 1990 metų, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Per gyvenimą Jums teko sudalyvauti svarbiose varžybose. Kurios buvo įsimintiniausios, suteikusios daugiausiai laimės?

Daugiausiai laimės turbūt suteikia pirmieji kartai. 1989 m. vyko pirmasis mano bėgimas aplink Lietuvą, o 1990 m. – bėgimas aplink Baltijos jūrą. Tačiau ryškiausią pėdsaką mano istorijoje paliko 1998 m. pasaulio 1000 mylių (1609 km) bėgimas Australijoje. Tada tapau pasaulio čempionu ir pagerinau net dešimt planetos rekordų.

Jūsų rekordo niekas nepagerina jau 20 metų, šis pasiekimas puikuojasi ir Gineso rekordų knygoje. Turbūt sulaukiate daug dėmesio iš kitų sportininkų?

Aš turiu daug pasekėjų, kuriems skleidžiu bėgimo misiją. Man per visus metus pavyko išsiugdyti bėgimo ritmą, todėl labai daug Lietuvos bėgikų kreipiasi patarimų, jais pasidalyti man didelė garbė. Džiaugiuosi, kad bėgimas vienija sielos brolius.

Kaip atrodo Jūsų dienotvarkė?

Kiekvieną dieną nubėgu nuo 20 iki 40 kilometrų nepriklausomai nuo oro sąlygų. Arba ankstyvą rytą, arba per pietus prasibėgu, be šito aš – niekaip.

Kas Jums padeda išlaikyti gerą savijautą?

Bėgimas man – didžiausia laimė. Turbūt dėl to ir sveikata nešlubuoja, tikrai ja nesiskundžiu. Bet jeigu nepasiseka sudalyvauti kokiame maratone, jaučiuosi labai nepatenkintas, tada prasideda visos problemos (juokiasi).

Atskleiskite paslaptį – kas Jūsų stiprybės šaltinis?

Aš išbėgu, pabendrauju su gamta, visos mano nuoskaudos ir problemos ten pasilieka. Visada sakau, kad gamta –mano bažnyčia, mano didžiausias stiprybės šaltinis.